„Kad ir kaip svarbu būtų efektyviai naudoti valstybės lėšas, tai negali būti atsakymas į visus klausimus. […].Gerovės nebus ten, kur viešpataus abejingumas ir atmestinas požiūris į savo darbą“ (Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos kalba 2020-01-17 konferencijoje „Gerovės valstybės kontūrai Lietuvoje“).
Sveikata dažnai vadinama didžiausiu turtu, o žmogaus sveikatos apsauga – viena pagrindinių visuomenės vertybių. Rūpinimasis žmogaus sveikata yra prioritetinė valstybės funkcija.
Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigoje išnagrinėti pareiškėjo (paciento atstovo) skundai dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau vadinama ir – Ministerija) pareigūnų veiksmų (neveikimo), galimai netinkamai formuojant valstybės politiką asmens sveikatos priežiūros srityje, organizuojant, koordinuojant ir kontroliuojant jos įgyvendinimą, dėl Labai retų žmogaus sveikatos būklių gydymo išlaidų kompensavimo komisijos (toliau vadinama ir – Komisija) ir Apeliacinės komisijos skundams dėl Labai retų žmogaus sveikatos būklių gydymo išlaidų kompensavimo komisijos sprendimų nagrinėti (toliau vadinama ir – Apeliacinė komisija) galimai nepagrįstų sprendimų bei teisės aktų nevykdymo.
Pareiškėjas skundėsi, kad priimant sprendimus dėl retos ligos gydymo išlaidų kompensavimo buvo pažeisti teisės aktai (nesilaikoma terminų, nesivadovaujama nustatytais kriterijais, sprendimai priimami neišklausius paciento atstovo ir pan.).
Atlikus tyrimą bei įvertinus visumą aplinkybių (gautus valstybės institucijų, pareiškėjo paaiškinimus, dokumentus), Seimo kontrolierius padarė išvadą, kad svarstant, vertinant, priimant sprendimus dėl vaisto įsigijimo išlaidų kompensavimo, teikiant informaciją, paaiškinimus tiek pareiškėjui, tiek Seimo kontrolieriui, buvo nesilaikoma Farmacijos, Viešojo administravimo, Seimo kontrolierių įstatymų nuostatų, LVAT (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas) suformuotos praktikos.
Taigi Ministerija, Komisija, Apeliacinė komisija pažeidė gero viešo administravimo ir atsakingo valdymo principus. Tyrimo metu nustatyta, kad Farmacijos įstatymo, Aprašo (Sprendimų dėl labai retų žmogaus sveikatos būklių gydymo išlaidų kompensavimo priėmimo tvarkos aprašas), Komisijos darbo reglamento, Apeliacinės komisijos darbo reglamento nuostatos neaiškios, prieštaringos, neatitinka aukštesnės galios teisės aktų nuostatų, t., y. neatitinka teisėkūros principų, o Ministerija laiku nesiėmė priemonių tikslinti minėtų teisės aktų atitinkamas nuostatas.
Šiuo tyrimu nustatytos Ministerijoje esančios sisteminės problemos (ypatingai vaistų retų ligų gydymui įsigijimo išlaidų kompensavimo srityje): Ministerijoje parengtų teisės aktų netobulumas, netinkamas informacijos teikimas, teisės aktų taikymas, valstybės tarnautojų nekompetencija, nepagrįstas funkcijų (informacijos, išvadų teikimo, kontrolės, sprendimų priėmimo ir kt.) perdavimas VLK (Valstybinė ligonių kasa), nors pagal teisės aktus, VLK tik techniškai aptarnauja Komisiją ir Apeliacinę komisiją, kontrolės funkcijos nevykdymas, asmeninės atsakomybės nebuvimas, galimas neskaidrumas priimant sprendimus dėl vaistų įsigijimo išlaidų kompensavimo, PSDF biudžeto planavimas (retų ligų gydymo išlaidų kompensavimui), PSDF lėšų skirstymas ir pan.
Ministerija, ne tik formuojanti, koordinuojanti valstybės politikos įgyvendinimą sveikatos apsaugos srityje, bet ir tvirtinanti Komisijos, Apeliacinės komisijos personalines sudėtis, jų darbo reglamentus, atsako, kad į komisijas būtų skiriami asmenys, turintys reikiamą išsilavinimą, būtinų žinių ir praktikos.
Ministerija privalėjo supažindinti šių komisijų narius su LVAT suformuota praktika bei užtikrinti teisės aktų laikymąsi, sprendžiant pareiškėjui (paciento atstovui) svarbų klausimą.
Tyrimu nustatyta, kad Komisijos darbas, sprendžiant vaisto įsigijimo išlaidų kompensavimo klausimą, buvo netinkamai organizuojamas, posėdžiams tinkamai nepasiruošta, laiku nesurinkta reikiama informacija ir neparengta medžiaga, buvo nesilaikoma teisės aktuose nustatytų imperatyvių sprendimui priimti terminų.
Apeliacinė komisija, atsisakydama priimti pareiškėjo apeliaciją, nesivadovavo LVAT suformuota praktika, tokiu būdu apribojo pareiškėjo (paciento atstovo) teisę skųsti pacientui nepalankų administracinį sprendimą.
Ministerijos, Komisijos nenorą (vilkinimą) spręsti pacientui gyvybiškai reikalingo vaisto įsigijimo išlaidų kompensavimo klausimą, pasiteisinant lėšų, informacijos nepakankamumu, būtinumu gydyti alternatyviais vaistais ir pan., Seimo kontrolierius pripažino biurokratišku, kai vietoj reikalų sprendimo iš esmės laikomasi nereikalingų ar išgalvotų formalumų, nepagrįstai atsisakoma spręsti pareigūno kompetencijai priklausančius klausimus, vilkinama priimti sprendimus ar atlikti savo pareigas bei kitaip blogai ar netinkamai valdoma (atsisakoma informuoti asmenį apie jo teises, sąmoningai pateikiamas klaidinantis ar netinkamas patarimas ir t. t.). Biurokratizmu taip pat laikomas toks pareigūnų darbas, kai nevykdomi arba blogai vykdomi įstatymai ar kiti teisės aktai.
Nustačius, kad Farmacijos įstatymo, Aprašo, Komisijos darbo reglamento, Apeliacinės komisijos darbo reglamento kai kurios nuostatos prieštarauja teisėkūros principams, LVAT suformuotai praktikai, siekiant išvengti dviprasmybių, skirtingo teisės aktų aiškinimo ir taikymo, Ministerijai pateikta rekomendacija tikslinti minėtus teisės aktus – dėl asmenų (ne tik gydymo įstaigos, bet ir paciento, jo atstovo teisė skųsti tokį sprendimą) teisės dalyvauti Komisijos posėdžiuose ir teikti paaiškinimus, kai Komisijoje sprendžiamas jiems rūpimas klausimas; dėl šių asmenų teisės apskųsti Komisijos sprendimą; dėl sąvokų „vaisto terapinė nauda“, „farmakoekonominė nauda“, „įtaka PSDF biudžetui“, „PSDF biudžete nepakanka lėšų“ tikslinimo bei išaiškinimo įstatyminiu lygmeniu.
Seimo kontrolieriaus nuomone, Ministerijos priimami teisės aktai ir sprendimai turi būti aiškūs, suprantami, nekeliantys asmenims abejonių; reguliuojant sveikatinimo veiklą turi būti vadovaujamasi asmens sveikatos priežiūros prieinamumo ir tinkamumo principais, užtikrinama kokybiška ir visiems prieinama sveikatos priežiūra, nepamirštamos žmogaus teisės į kuo geresnę sveikatą ir sveikatos priežiūrą. Ministerija, kaip viešojo administravimo institucija ir teisėkūros subjektas, yra saistoma bendrųjų teisės principų – objektyvumo, teisėtumo, žmogaus teisių ir laisvių pagarbos, gero administravimo, atsakingo valdymo ir kt., sudarančių pagrindą demokratinei valstybei ir asmenų pasitikėjimui ja.
Nuotrauka: pexels.com
Susijusios naujienos

Ką daryti nukentėjus nuo neapykantą kurstančios kalbos ar neapykantos nusikaltimo?

Aknystos socialinės globos namuose – pakartotinis Seimo kontrolierių įstaigos patikrinimas
