Seimo kontrolierė: valstybė turėtų sumažinti artimųjų laidojimo formalumus ir kapų priežiūros naštą

Per šventes ganėtinai įprasta lankyti ir tvarkyti mirusių šeimos narių kapus, bet tai daryti gali ir nori ne visi. Seimo kontrolierių įstaigos tyrimas atskleidė, kad savivaldybės ne visada palieka teisę pasirinkti, o ir kiti su kapinių naudojimu susiję procesai gali būti komplikuoti. Pavyzdžiui, norintiems palaidoti artimuosius vien dėl prašymo laidoti išdavimo gali tekti vykti kelis šimtus kilometrų.

Elektroniniai prašymai priimami ne visur

Seimo kontrolierių įstaigą pasiekė informacija, kad vienai savivaldybei neužtikrinus galimybės elektroniniu būdu pateikti prašymą laidoti artimo žmogaus palaikus, asmuo turėjo važiuoti daugiau kaip 200 km iki atitinkamos savivaldybės ir pateikti rašytinį prašymą. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad tokių savivaldybių yra ne viena.

Viešojo administravimo įstatyme numatyta, kad prašymus valstybės ir savivaldybių įstaigoms galima pateikti elektroniniu būdu, kreipiantis asmeniškai arba per atstovą. Taigi, asmenys turi teisę pateikti prašymus dėl artimųjų palaikų laidojimo ne tik asmeniškai atvykę į savivaldybės ar seniūnijos administraciją, o leidimai laidoti turėtų būti išduodami tokiu būdu, kokiu buvo pateiktas prašymas, nebent būtų pageidaujama kitaip.

Atlikusi tyrimą, Seimo kontrolierė dr. Jolita Miliuvienė nustatė, kad didžioji dalis savivaldybių (52) nurodė sudarančios sąlygas pateikti prašymą dėl leidimo laidoti per „Elektroninių valdžios vartų“ sistemą pasirenkant paslaugą „Leidimo laidoti išdavimas“. Dar 2-jose savivaldybėse ši galimybė atsirado kontrolierei atliekant tyrimą. Visgi 4-iose savivaldybėse (Jurbarko rajono, Klaipėdos miesto, Plungės rajono ir Vilniaus miesto) prašymo pateikimas tokiu būdu vis dar nėra prieinamas, o kai kuriose savivaldybėse (pavyzdžiui, Šilutėje) yra apsunkintas reikalavimu prašymą pateikti tik jį pasirašius elektroniniu parašu per e. pristatymo dėžutę, kuria naudojasi ne visi gyventojai.

Kontrolierė sako, kad visos savivaldybės turėtų užtikrinti galimybę pateikti prašymą naudojantis pagrindiniu viešųjų paslaugų portalu ir savo interneto svetainėse informaciją išdėstyti aiškiai, kad artimojo netektį patyrusiems asmenims kliūtų kuo mažesnė biurokratinė našta siekiant gauti visus reikalingus dokumentus.

Atsižvelgdama į tyrimo rezultatus, J. Miliuvienė rekomendavo Vilniaus miesto, Plungės rajono, Jurbarko rajono ir Druskininkų savivaldybėms užtikrinti, kad leidimo laidoti išdavimo paslauga būtų teikiama ir elektroniniu būdu, kaip tai numato įstatymai.

Situacija dėl kapų priežiūros – komplikuota

Mirusių giminių kapavietės kai kuriems žmonėms tampa našta ir ne tik dėl laidojimo vietos įsigijimo ar leidimo laidoti išdavimo. Kadangi Seimo kontrolierių įstaigoje buvo gautas kreipimasis dėl savivaldybės atmesto prašymo atsisakyti kapavietės tvarkymo nenurodant tą daryti galinčio kito asmens, to paties tyrimo metu nuspręsta išsiaiškinti, kaip savivaldybės sprendžia arba spręstų tokius atvejus.

Pagal šiuo metu galiojančias Kapinių tvarkymo taisykles, už kapavietės priežiūrą yra atsakingas asmuo, kuriam buvo išduotas leidimas laidoti ir skirta kapavietė, arba kitas oficialiai paskirtas žmogus. Bet ką daryti, jei asmuo negali arba nebenori tvarkyti kapavietės? Tuomet jis ar ji turėtų susitarti su savo arba mirusio žmogaus artimaisiais dėl šios atsakomybės perdavimo. Tačiau praktikoje pasitaiko situacijų, kai dėl amžiaus ir sveikatos būklės kapavietę prižiūrėti pasidaro per sunku, o kitų artimų asmenų – nėra. Teisės aktai nenurodo, kaip turėtų būti elgiamasi esant tokioms aplinkybėms, todėl ir savivaldybės šį klausimą sprendžia skirtingai.

Dalis savivaldybių informavo Seimo kontrolierę, kad kapavietė būtų pripažinta kaip neprižiūrima, o po kurio laiko perduota naudotis kitiems. Taip pat yra savivaldybių, kurios kapavietės priežiūrą organizuotų savarankiškai. Štai Utenoje kapavietės tvarkymas būtų patikėtas kapines prižiūrinčiai įmonei arba savanoriams. Tačiau kai kurios savivaldybės nurodė, kad atmestų prašymus išbraukti asmenį kaip atsakingą už kapavietės priežiūrą, jei jo niekas nepakeistų.

„Gyvenant užsienyje ar turint sveikatos problemų, reguliarus kapo tvarkymas tikrai gali tapti neproporcinga našta. Be to, galbūt tuos žmones siejo smurtiniai santykiai arba paprasčiausiai nebuvo užmegztas artimas ryšys. Mirusio artimojo atminimo saugojimas yra kiekvieno žmogaus asmeninis apsisprendimas, tai yra privataus gyvenimo dalis. Asmuo negali būti verčiamas prižiūrėti kapavietės vien dėl to, kad siejamas giminystės ar kitų ryšių buvo atsakingas už mirusiojo palaidojimą“, – sako J. Miliuvienė.

Aplinkos ministerijai rekomenduota peržiūrėti kapaviečių tvarkymą reglamentuojančias tvarkas ir jose aiškiai įtvirtinti galimybę asmeniui atsisakyti pareigos prižiūrėti kapavietę sutinkant, kad bus prarasta teisė būti joje palaidotam ateityje. Taip būtų suvienodintos visų savivaldybių praktikos.