aA Seimo kontrolierės apie tai, ar neutralumas ginant žmogaus teises yra įmanomas

Tiek visuomenėje, tiek tarp politikų nėra vieningos pozicijos daugeliu žmogaus teisių klausimų, o nenuoseklus, netinkamas ar nepakankamas valstybės įstaigų veikimas kartais neužtikrina ir Konstitucijoje įtvirtintų teisių. Apie tai, kaip silpnėjant demokratijai yra ginamos pamatinės valstybės vertybės, plačiau kalbamasi su Seimo kontroliere, įstaigos vadove ir Vilniaus universiteto TSPMI ir Teisės fakulteto dėstytoja, dr. Erika Leonaite bei Seimo kontroliere ir Mykolo Romerio universiteto docente Jolita Miliuviene.

Kodėl net geopolitinių grėsmių, konfliktų, politinio nestabilumo metu yra svarbu kalbėti apie žmogaus teisių užtikrinimą?

E. Leonaitė: Būtent tokiais laikotarpiais žmogaus teisėms ir laisvėms bei teisės viršenybei kyla didžiausias pavojus. Tarptautiniai žmogaus teisių standartai turi būti atsvara, saugiklis, leidžiantis užtikrinti, kad krizių, neramumų nulemtomis visuomenės baimėmis ir nesaugumo jausmu nebūtų pasinaudota siekiant nepagrįstai suvaržyti žmogaus teises, susilpninti demokratinę valstybę. Verta prisiminti, kokiomis aplinkybėmis gimė šiuolaikinė žmogaus teisių teisė. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija buvo paskelbta po didžiausių politinių neramumų, po Antrojo pasaulinio karo, Holokausto ir milijonų aukų. Todėl būtent susiduriant su krizinėmis situacijomis svarbu nepamiršti demokratinių žmogaus teisių standartų ir pamatinių valstybės vertybių.

Kaip būtų galima paprastai paaiškinti, kas yra ombudsmenų institucijos?

J. Miliuvienė: Paprastai tariant, tai yra nepriklausomos institucijos, įsteigtos tam, kad prižiūrėtų, ar valstybės ir savivaldos institucijos veikia tinkamai ir nepažeidinėja žmogaus teisių. Padėdami žmonėms, susidūrusiems su valstybės ar savivaldos institucijų neveikimu, biurokratizmu, piktnaudžiavimu, ombudsmenai stengiasi atkurti žmonių pasitikėjimą valstybe. Žmonių pasitikėjimas valstybe yra esminė demokratinės santvarkos atrama, nes savo valstybe ir jos institucijomis bei jų priimamais sprendimais nepasitikinti visuomenė tampa pažeidžiama įvairioms antivalstybinėms manipuliacijoms ir populistinėms idėjoms. Atkurdami žmonių pasitikėjimą valstybės institucijomis, ombudsmenai prisideda prie konstitucinės demokratijos stiprinimo.

Ombudsmeno instituto pradžia siekia kiek daugiau nei 200 metų atgal, kai Švedijai pralaimėjus karą su Rusija, siekiant įveikti valstybėje susiklosčiusią krizę, valdininkų korupciją ir savivaliavimą, atsirado poreikis turėti pareigūną, kuris rūpinsis žmonių interesais. Šiandien ombudsmenus arba tiesiog ombuds institucijas papildant klasikinį valdžių padalijimo principą galima laikyti ketvirtąja valstybės valdžios šaka, mokslininkų dar vadinama „sąžiningumo valdžios šaka“, kurios paskirtis yra su šaknimis išrauti biurokratizmą, pasireiškiantį piliečių kasdienėje sąveikoje su valdžios institucijomis.

Į šią kategoriją patenka ir jūsų atstovaujama Seimo kontrolierių įstaiga. Kokias funkcijas ji atlieka?

E. Leonaitė: Visų pirma, kartu su kolege kaip ombudsmenės nagrinėjame gyventojų skundus dėl valstybės ar savivaldybės institucijų neveikimo ar netinkamo veikimo. Per 30 metų, kuriuos skaičiuoja Seimo kontrolierių įstaiga, išnagrinėta tūkstančiai gyventojų pateiktų skundų. Kasmet jų gauname virš 1500. Asmenys į mūsų įstaigą kreipiasi dėl pačių įvairiausių problemų, kurių nepavyksta išspręsti kreipiantis į atitinkamas institucijas: dėl netvarkomos aplinkos, statinių nepriežiūros, kelių tvarkymo, neteisėto valstybinės žemės naudojimo, užsitęsusių biurokratinių procedūrų, kartais – paprasčiausios žmogui reikalingos informacijos nesuteikimo. Tirdamos skundus, taip pat atlikdamos tyrimus savo iniciatyva aiškinamės, ką iš tiesų turėjo daryti institucijos, dėl kokių priežasčių jos nevykdo joms priskirtų funkcijų. Galiausiai, nustačius jų veiklos ar teisės aktų trūkumus, teikiame rekomendacijas dėl trūkumų pašalinimo, kad panašių situacijų būtų išvengta ateityje.

Vis tik šiuolaikinėje praktikoje atvejai, kai ombuds institucijos įgyvendina tik vieną mandatą, tai yra nagrinėja gyventojų skundus dėl valstybės institucijų biurokratizmo ir gina teisę į gerą viešą administravimą, yra gana reti. Neretai jos yra akredituotos ir kaip nacionalinės žmogaus teisių institucijos – tokia įstaiga esame ir mes. Tai įpareigoja mus dirbti laikantis besivystančių žmogaus teisių apsaugos standartų ir savo veikloje individualų teisingumą susieti su sisteminių reformų siekiu.

Šiuo metu Seimo kontrolierių įstaiga iš viso įgyvendina keturis jai priskirtus mandatus. Be jau minėtų dviejų, įstaiga taip pat vykdo nacionalinio kankinimų prevencijos mechanizmo funkciją, kuomet lankomasi uždaro tipo institucijose. Šis mandatas apima lankymąsi ne tik įkalinimo įstaigose, bet ir socialinės globos namuose, psichiatrinėse ligoninėse, siekiant įsitikinti, kad jose esančių asmenų gyvenimo ar laikymo sąlygos atitinka tarptautinius standartus, nepažeidžia jų orumo. Įstaigai priskirtos ir nacionalinio pranešėjo kovai su prekyba žmonėmis funkcijos. Įgyvendinant šį mandatą stebime, kokių priemonių imamasi, siekiant užkirsti kelią ir kovoti su šio nusikaltimu, teikiame rekomendacijas dėl prevencijos priemonių ir pagalbos prekybos žmonėmis aukoms tobulinimo.

Ar visose valstybėse ombudsmenų institucijos turi vienodus mandatus ir įgaliojimus?

J. Miliuvienė: Visas ombuds institucijas tikrai sieja skundų nagrinėjimo mandatas, bet kiti įgaliojimai gali skirtis priklausomai nuo šalies. Pavyzdžiui, Estijos teisingumo kanclerio įstaiga turi net septynis mandatus. Kitose valstybėse, kaip ir Lietuvoje, kai kurioms funkcijoms vykdyti yra įsteigtos atskiros ombudsmeno tipo institucijos – vaiko teisių, lygių galimybių. Tuo tarpu Ukrainos ombudsmenams, kaip, beje, ir daugelyje kitų Europos šalių, yra suteikta teisė ne tik prižiūrėti valstybės institucijų veikimą, bet ir inicijuoti bylas Konstituciniame Teisme. Tai leidžia efektyviau ginti žmogaus teises. Antai, būtent ombudsmeno kreipimosi pagrindu Ukrainos Konstitucinis Teismas nagrinėjo bylą dėl referendumų Kryme teisėtumo ir nepripažinimo.

Lietuvoje Seimo kontrolieriai gali kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ginčydami ministerijų, savivaldos lygmens teisės aktų konstitucingumą, tačiau esminiai žmogaus teisių apsaugos elementai yra reglamentuojami būtent įstatymais, kurių teisėtumo patikra yra priskirta Konstitucinio Teismo kompetencijai.

Kaip vyksta žmogaus teisių problemų sprendimas, jei Seimo kontrolieriai neturi teisės dėl jų kreiptis į Konstitucinį Teismą?

E. Leonaitė: Teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą labai sustiprintų Seimo kontrolierių galimybes ginti žmogaus teises ir norėtųsi tikėti, kad vieną dieną tokia galimybė atsiras. Tačiau ir dabar Seimo kontrolieriai tikrai turi poveikio priemonių. Visų pirma, tai – dialogas ir susitikimai su valstybės institucijomis, siekiant spręsti nustatytas problemas, įskaitant nulemtas painių teisės aktų, kai neaišku, kuri institucija atsakinga už problemos sprendimą. Taip pat teikiame siūlymus Seimui dėl įstatymų tobulinimo bei pastabas svarstomiems įstatymų projektams, apie rimčiausias problemas informuojame tarptautines organizacijas.

Mano vertinimu, galimybėms veiksmingai reaguoti į sistemines problemas labai pasitarnauja skirtingų įstaigos mandatų sąveika. Visų mandatų bendras tikslas yra žmogaus teisių apsaugos stiprinimas vadovaujantis nacionaliniais, tarptautiniais bei Europos Sąjungos teisės aktais. Nagrinėjant skundus, vykdant patikrinimus, atliekant tyrimus dėl esminių žmogaus teisių problemų, bendraujant su nevyriausybinėmis organizacijomis, profsąjungomis, profesiniais susivienijimais ir nepriklausomais ekspertais gautos informacijos integravimas pasitarnauja holistiniam požiūriui į problemines žmogaus teisių užtikrinimo sritis, leidžia pasitelkti skirtingus instrumentus ir padeda formuluoti kokybiškesnes, tikslesnes rekomendacijas sprendimų priėmėjams.

Ar pavyksta suderinti aktyvią kovą už žmogaus teises ir nešališkumą, kuris įstatyme yra įtvirtintas kaip vienas iš pagrindinių Seimo kontrolierių veiklos principų?

E. Leonaitė: Išties, nors buvimas akredituota nacionaline žmogaus teisių institucija leidžia ombuds institucijai būti vienu pagrindinių veikėjų žmogaus teisių institucijų žemėlapyje, kartu egzistuoja ir nuolatinis poreikis ieškoti pusiausvyros su klasikiniu ombudsmeno mandatu. Turime atliepti lūkestį dėl proaktyvios veiklos žmogaus teisių srityje, įskaitant tais klausimais, kurie laikomi „politiškai jautriais“, ir tuo pačiu išlaikyti klasikiniam ombudsmeno mandatui būdingą griežtą neutralumą.

Vadinasi, šie mandatai vienas kitam prieštarauja?

E. Leonaitė: Ne, abiem atvejais tikslas yra apginti žmogaus orumą, jo ar jos teises, išsaugant politinį ir kitokį neutralumą. Tačiau poliarizuotos visuomenės sąlygomis įtampa kyla dėl to, kad nemažai žmogaus teisių klausimų, tokių kaip smurtas prieš moteris, LGBTI+ žmonių teisės, tautinių mažumų ar migrantų teisės, pradedami vertinti kaip politiškai angažuoti.

Be to, veikla jautriose temose yra daug plačiau nušviečiama žiniasklaidos nei kasdienė ombudsmeno veikla tiriant skundus, kurių tematika dažniausiai nėra tokia patraukli arba tyrimų detalės pernelyg sudėtingos, ypač teritorijų planavimo, statybos leidimų išdavimo, kelių priežiūros ir panašiose srityse. Dėl šios priežasties ombudsmenas gali būti viešai matomas labiau kaip žmogaus teisių aktyvistas, o ne neutralus vertintojas. Kalbėjimas apie „nepatogias“ temas, bendradarbiavimas su šiose srityse veikiančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis kartais kritikuojamas kaip įsitraukimas į „ideologinius karus“, prioriteto konkrečios politinės partijos darbotvarkei teikimą ir panašiai.

Visgi norisi pabrėžti, kad pozicija labiau pažeidžiamų visuomenės grupių padėties klausimais yra grindžiama konstituciniais ir tarptautiniais žmogaus teisių apsaugos standartais, įskaitant Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką. Todėl siekiame nuoseklaus jų įgyvendinimo arba perkėlimo į nacionalinę teisę, jei tai dar nėra padaryta, kaip antai tos pačios lyties porų santykių reglamentavimo atveju.

Kas svarbu siekiant stiprinti ombuds institucijų autoritetą?

J. Miliuvienė: Seimo kontrolierės yra tarpinė grandis tarp pažeidžiamų visuomenės grupių, gyventojų, kurių problemos nesprendžiamos valstybės ar savivaldos institucijose ir tų pačių institucijų, atsakingų už tinkamą gyventojų reikalų tvarkymą. Todėl keliame lūkestį, kad vis daugiau įstaigų bei institucijų matytų, kad dirbame kartu su jomis, o ne prieš jas. Mūsų tikslas yra bendras – Lietuvos gyventojų gerovė.

E. Leonaitė: Labiausiai padeda prioriteto teikimas dialogui, bendrai sprendimų paieškai, o ne konfrontacijai. Ne mažiau svarbu, kad ombuds institucijos būtų įtraukiamos į sprendimų priėmimą, kai kalbama apie naujų mandatų ar papildomų funkcijų suteikimą. Deja, kartais iki galo nesuprantama, ką šie mandatai iš tiesų reiškia ir kokių standartų jie reikalauja laikytis. Kartais naujos atsakomybės pavedamos neskiriant reikiamų papildomų išteklių – vien tam, kad būtų formaliai atitikti ES ar tarptautiniai reikalavimai, taip galbūt tyliai tikintis išvengti nepatogumų, kuriuos sukeltų tikras, veiksmingas priskirtų funkcijų įgyvendinimas.

Ombudsmenų institucijos kuria ir perkuria savo tapatybę kartu su priskiriamais naujais vaidmenimis ir visuomenės aktualijomis. Todėl mūsų tikslas būti reikšminga tarpinstitucinio dialogo ir viešojo diskurso dalimi.

Dėkojame už pokalbį.

Apie ombudsmeno institucijas ir jų vykdomas funkcijas, bendradarbiavimą su kitomis valstybės institucijomis buvo kalbama spalio mėn. vykusioje tarptautinėje kasmetinėje XII mokslinėje-praktinėje konstitucinės teisės konferencijoje „Nepriklausomų kontrolės institucijų vaidmuo konstitucinėje sąrangoje“. Konferenciją organizavo Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos Viešosios teisės institutas kartu su Seimo kontrolierių įstaiga, Konstituciniu Teismu, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetu ir Lietuvos advokatūra.

Konferencija iš dalies finansuota Lietuvos mokslo tarybos pagal veiklos kryptį „Tyrimų rezultatų sklaida organizuojant renginius“ (paraiškos Nr. P-MOR-25-24).