Seimo kontrolierių pažymos

Pradžia Pradžia Paieška Paieška
PAŽYMA DĖL SKUNDO PRIEŠ VALSTYBINĘ KAINŲ IR ENERGETIKOS KONTROLĖS KOMISIJĄ

SKUNDO ESMĖ

1.  Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius gavo Lietuvos Respublikos Seimo Energetikos komisijos persiųstą X ir Y (toliau vadinama – Pareiškėjai) skundą dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau vadinama – VKEKK arba Komisija) pareigūnų veiksmų (neveikimo), galimai netinkamai nagrinėjant prašymus, skundus (toliau vadinama – Skundas).

2. Pareiškėjai Skunde pateikia toliau nurodytą informaciją:   2.1. „[...] kodėl VKEKK pagal jai priskirtas funkcijas vykdyti energijos vartotojų teisių apsaugą ir priimti teisės aktų nustatyta tvarka teisingus ir teisėtus sprendimus mūsų atžvilgiu nuolatos pažeidinėjo ne tik įstatymus, bet ir savo priimtus sprendimus. Komisija, teikdama teismui tikrovę neatitinkančią išvadą, klaidino jį. Savais veiksmais nepadėjo išsiaiškinti tiesos, bet kenkė mums“ (šios ir kitų citatų kalba netaisyta). 2.2. „2013 m. lapkričio mėn. iš UAB „A“ [toliau vadinama – Bendrovė] gavom PVM sąskaitą faktūrą, pagal kurią už 2013 m. spalio mėn. suteiktas paslaugas buvo reikalaujama iš mūsų iki 2013-11-30 sumokėti 1 884,61 Lt. Grafoje paslaugos pavadinimas buvo įrašyta „bendrojo naudojimo patalpų šildymas, buto (patalpų) šildymas“. Objekto adresas: [...]. [...]. Adresu [...] [...] mes turime vieną garažą (boksą). [...] garaže nėra šildymo prietaisų ir jis centralizuotai nešildomas. [...]. 2014-01-27 su skundu kreipėmės į Komisiją dėl Bendrovės nepagrįsto ir neteisėto reikalavimo apmokėti PVM sąskaitas faktūras už buto ir bendrojo naudojimo patalpų šildymą ir pripažinti jas neteisėtomis. Komisija mūsų skundą nagrinėjo beveik du mėnesius ir 2014-03-20 raštu Nr. R2-837 mūsų skundą atmetė.“ 2.3. „Mes nesutikome su Komisijos pateikta išvada į mūsų skundą ir 2014-07-16 Vilniaus m. apylinkės teismui pateikėme ieškinį dėl Bendrovės reikalavimo apmokėti pateiktas PVM sąskaitas faktūras už bendrojo naudojimo patalpų šildymą bei mažmeninio aptarnavimo mokestį pripažinimo neteisėtu. Teismui pateikėme neginčijamus įrodymus ir argumentus, kad Bendrovė be jokio teisinio pagrindo reikalavo iš mūsų apmokėti PVM sąskaitas faktūras už buto (patalpų) ir bendrojo naudojimo patalpų šildymą bei mažmeninio aptarnavimo mokestį. Teismo nutarimu Komisija buvo įpareigota pateikti išvadą dėl Bendrovės taikomo šilumos paskirstymo metodo pastate, [...]. Komisija savo 2015-04-27 rašte Nr. R2-(T)-1386 pateikė teismui išvadą, kurioje palaikė Bendrovės veiksmus.“ 2.4. „Vilniaus m. apylinkės teismas [...] 2015-06-18 išnagrinėjo mūsų ieškinį ir nutarė jį „patenkinti tik nežymioje dalyje“ dėl Bendrovės mokesčių skaičiavimo, bet ne pačio mokesčio už bendrojo naudojimo patalpų šildymą ir mažmeninio aptarnavimo (pardavimo) mokesčio neteisėtumo. [...].“ 2.5. „Mes nesutikome su Vilniaus m. apylinkės teismo sprendimu ir su apeliaciniu skundu kreipėmės į Vilniaus apygardos teismą su prašymu panaikinti Vilniaus m. apylinkės teismo 2015-06-18 sprendimo dalį, kurioje teismas atmetė mūsų reikalavimą pripažinti atsakovo UAB „A“ taikomą mums mažmeninio aptarnavimo mokestį neteisėtu. [...]. Tačiau Vilniaus apygardos teismas 2016-01-20 nutartimi Vilniaus m. apylinkės teismo 2015-06-18 sprendimą paliko nepakeistą.“ 2.6. „Pirmos instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo ir nepasisakė dėl Bendrovės vienašališkai nustatytos ir taikomos mums PVM sąskaitose faktūrose nurodytos mažmeninio aptarnavimo kainos. Todėl mes 2016-04-20 kreipėmės į Komisiją su prašymu [...] [toliau vadinama – Prašymas] išaiškinti mums, ar teisėtai Bendrovė vienašališkai, savo nuožiūra, parinko ir taikė mums mažmeninio aptarnavimo kainą. Komisijos 2016-06-15 rašte R2-Š-1632 pateiktas išaiškinimas neatitiko LR įstatymų, Komisijos šilumos kainų nustatymo metodikos bei teisingumo ir protingumo kriterijų. Todėl mes pakartotinai 2016-07-07 raštu [toliau vadinama – 2016-07-07 skundas] kreipėmės į Komisiją su skundu objektyviai ir iš esmės išnagrinėti mūsų ankstesnį 2016-04-22 raštą Nr. R3-193 ir šį skundą bei priimti sprendimą, įpareigojantį Bendrovę perskaičiuoti mums mažmeninio aptarnavimo mokestį. Į mūsų skundą Komisija 2016-07-27 raštu Nr. R2-(ŠP)-1957, kurį vienasmeniškai pasirašė tik Komisijos pirmininkė, mus informavo, kad „Komisija sutinka, kad metodikoje nėra įtvirtintos nuostatos, numatančios, kad, vartotojui nepasirinkus mažmeninio aptarnavimo kainos taikymo būdo, tokį būdą parenka šilumos tiekėjas, tačiau uždraudus šilumos tiekėjui taikyti mažmeninio aptarnavimo kainą tais atvejais, kai vartotojai nepasirenka mažmeninės aptarnavimo kainos taikymo būdo, ... susidarytų situacija, kuomet vartotojai turėtų galimybę tyčia nesirinkti minėto būdo ir nemokėti už Šilumos tiekėjo teikiamas paslaugas“. Koks perdėtas Komisijos rūpinimasis vien tik šilumos tiekėjo interesais.“ 2.7. „[...] mums kyla klausimas, į kurį mes tikimės gauti atsakymą iš kompetentingų, nepriklausomų institucijų: kodėl Bendrovė pradedant nuo 2016 m. kovo mėn. pradėjo siųsti mums apmokėti visiškai kitokio turinio PVM sąskaitas faktūras, kuriose grafoje: paslaugos pavadinimas vietoje anksčiau buvusių įrašytų – „buto (patalpų) šildymas, bendrojo naudojimo patalpų šildymas, pardavimo mokestis“ atsirado visiškai kitas įrašas – „Šiluma bendrosioms reikmėms“, nebeliko įrašo pardavimo mokestis. Net Bendrovė po keleto metų trukusių ginčų suprato, kad neteisingai ir neteisėtai teikė mums PVM sąskaitas faktūras už šilumą ir mažmeninio aptarnavimo mokestį. Visą tai parodo, kad Komisija [...] netinkamai nagrinėjo mūsų skundus dėl Bendrovės reikalavimo apmokėti nepagrįstas PVM sąskaitas faktūras ir teikė neobjektyvias išvadas teismui.“

3. Pareiškėjai Skunde prašo „išnagrinėti mūsų skundą, teisės aktų kontekste įvertinti Komisijos veiksmus, ginant mūsų, kaip silpnosios šalies – šilumos vartotojų, pažeistas teises.“

4. Iš prie Skundo nagrinėjimui pateiktų dokumentų nustatyta ši informacija: 4.1. Pareiškėjai Prašymu kreipėsi į Komisiją nurodydami, kad „Bendrovės priskiriamas mums šilumos kiekis „Bendrojo naudojimo patalpų šildymui“ yra mažas, todėl palankiausia mums mažmeninio aptarnavimo kaina (pardavimo mokestis) turėtų būti taikoma už kiekvieną realizuotiną šilumos kilovatvalandę, t. y. 0.13 ct/kWh tarifas, o ne šilumos tiekėjo vienašališkai parinktas pardavimo mokestis (mažmeninio aptarnavimo kaina) vartotojui (Eur/mėn.). [...] prašome Jūsų oficialaus išaiškinimo, ar teisėtai Bendrovė vienašališkai, savo nuožiūra, parinko ir taikė mums nuosavybės teise priklausančiam objektui (garažui) [...] mažmeninio aptarnavimo kainą (pardavimo mokestį).“ Komisija 2016-06-15 raštu pateikė Pareiškėjams atsakymą: „Komisija, siekdama tinkamai išnagrinėti Prašymą, 2016-05-03 raštu kreipėsi į Bendrovę, prašydama pateikti prašymui nagrinėti reikalingą informaciją. Bendrovė pateikė atsakymą 2016-05-16 raštu [...]. Paaiškiname, kad, vadovaujantis Metodikos redakcijomis, galiojusiomis Pareiškėjų nurodytu laikotarpiu, vartotojams pasirinkus, šilumos pardavimo kaina galėjo būti taikoma suvartotam šilumos kiekiui (ct/kWh) arba kaip pastovus fiksuotas mokestis (Lt per mėnesį vartotojui) (Metodikos 110 ir 111 punktai). Panašus reglamentavimas įtvirtintas aktualioje Metodikos redakcijoje. Metodikos 67 punkte numatyta, kad mažmeninio aptarnavimo kaina vartotojams pasirinkus taikoma už kiekvieną realizuotiną šilumos kilovatvalandę (ct/kWh) arba kaip pastovus (mėnesio) užmokestis eurais per mėnesį už kilovatą (Eur/mėn./kW) arba eurais per mėnesį vartotojui (Eur/mėn.). Kaip matyti, Metodikoje nėra įtvirtintas imperatyvaus pobūdžio reglamentavimas, numatantis, kokiu būdu turi būti apskaičiuojama mažmeninio aptarnavimo kaina, vartotojams nepasirinkus jos taikymo būdo. Atsižvelgiant į tai, vartotojui nepasirinkus mažmeninio aptarnavimo kainos taikymo būdo, tokį būdą parenka šilumos tiekėjas. Metodikoje nėra įtvirtinti reikalavimai šilumos tiekėjui kiekvienu atveju vertinti konkretaus vartotojo lūkesčius labiausiai atitinkantį mažmeninės aptarnavimo kainos taikymo būdą. Be to, vadovaujantis Bendrovės paaiškinimais, vartotojams nepriėmus sprendimo dėl mažmeninio aptarnavimo kainos taikymo, vienodo tipo objektams Bendrovė taiko tą patį mažmeninio aptarnavimo kainos nustatymo būdą. Nepriklausomai nuo to, kokią mažmeninio aptarnavimo kainą taiko šilumos tiekėjas, pažymime, kad, vadovaujantis anksčiau pateiktu reglamentavimu, vartotojai turi teisę pakeisti šilumos tiekėjo taikomą mažmeninio aptarnavimo kainos nustatymo būdą. [...]. Bendrovė atsižvelgė į Pareiškėjų 2014-12-16 prašymą dėl mažmeninio aptarnavimo kainos taikymo būdo ir nuo 2014-12-01 garažui mažmeninio aptarnavimo vartotojams kainą taiko už kiekvieną realizuotiną šilumos kilovatvalandę.“ 4.2. Pareiškėjai kreipėsi į Komisiją 2016-07-07 skundu, kuriame nurodė: „[...]. VKEKK išaiškinimas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymų, Komisijos Šilumos kainų nustatymo metodikos bei teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijų [...]. [...]. Metodikoje nėra įtvirtintos nuostatos, kaip teigiama VKEKK rašte, kad, vartotojui nepasirinkus mažmeninio aptarnavimo būdo, tokį būdą parenka šilumos tiekėjas. Atvirkščiai, VKEKK Šilumos kainų nustatymo metodikoje (71 p.) nurodyta, kad „mažmeninio aptarnavimo bazinė kaina nustatoma“ su sąlyga, „jei vartotojas pasirinko mokėti už kiekvieną realizuotiną šilumos kilovatvalandę“ arba „jei vartotojas pasirinko mokėti kaip pastovų (mėnesio) užmokestį“. Taigi, [...] šilumos tiekėjas turėjo informuoti vartotoją [...], jog vartotojas turi teisę pasirinkti, kaip mokėti mažmeninio aptarnavimo kainą [...]. Bendrovė niekada mūsų neinformavo, kad mes turime teisę, nustatant mažmeninio aptarnavimo kainą, pasirinkti mokėjimo būdą. Todėl mes nežinojome ir negalėjome pasirinkti mažmeninio aptarnavimo kainos taikymo būdo. [...]. [...] prašome objektyviai ir iš esmės išnagrinėti Prašymą bei šį (2016-07-07) Skundą ir priimti sprendimą, įpareigojantį Bendrovę perskaičiuoti nuo 2013 m. lapkričio mėn. iki 2015 m. vasario mėn. mažmeninio aptarnavimo mokestį mūsų objektui [...], taikant mažmeninio aptarnavimo kainą už kiekvieną realizuotą šilumos kilovatvalandę [...].“ Komisija 2016-07-27 raštu Pareiškėjams atsakė: „Pareiškėjų teigimu, Komisijos išaiškinimas neatitinka galiojančio teisinio reglamentavimo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų. Šį teiginį Pareiškėjai grindžia Šilumos kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009-07-08 nutarimu Nr. O3-96 „Dėl Šilumos kainų nustatymo metodikos“, 67 punktu, teigdami, jog Metodikoje nėra įtvirtintos nuostatos, numatančios, kad, vartotojui nepasirinkus mažmeninio aptarnavimo kainos taikymo būdo, tokį būdą parenka šilumos tiekėjas, taip pat Metodikos 71 punktu. Pareiškėjai teigia, kad Bendrovė turėjo informuoti Pareiškėjus, kaip silpnesnę šalį, kad yra galimybė pasirinkti, kaip mokėti mažmeninio aptarnavimo kainą, tačiau to nepadarė, todėl Pareiškėjai nežinojo ir negalėjo pasirinkti mažmeninio aptarnavimo kainos taikymo būdo. [...] Komisija 2016-06-15 rašte Nr. R2-(Š)-1632 pateikė išaiškinimą dėl mažmeninės aptarnavimo kainos taikymo, todėl papildomai pasisako tik dėl aukščiau pateiktų Pareiškėjų nurodytų aplinkybių, [...] Metodikos 67 punktas numato galimybę vartotojui pasirinkti mažmeninės aptarnavimo kainos taikymo būdą už kiekvieną realizuotiną šilumos kilovatvalandę (ct/kWh) arba kaip pastovų (mėnesio) užmokestį eurais per mėnesį už kilovatą (Eur/mėn./kW) arba eurais per mėnesį vartotojui (Eur/mėn.). Metodikos 71 punkte įtvirtinta mažmeninio aptarnavimo bazinės kainos (kainos dedamosios) nustatymo tvarka kiekvienu iš 67 punkte numatytų atvejų. Šios nuostatos nereglamentuoja klausimų, susijusių su vartotojo pasirinkimo įgyvendinimo tvarka, t. y. nenumato jokių pareigų Šilumos tiekėjui pranešti vartotojams apie galimybę rinktis vieną iš mažmeninės aptarnavimo kainos taikymo būdų. Kitose Metodikos nuostatose ar kituose galiojančiuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose tokia pareiga šilumos tiekėjui taip pat nėra įtvirtinta. Pažymėtina, kad vadovaujantis šiuo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu (Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalis, 30 straipsnio 2 dalis, 34 straipsnio 4 dalies 2 punktas ir kt.) Komisija prižiūri licencijuojamą šilumos tiekimo įmonių veiklą teisės aktų nustatytose ribose, todėl, teisės aktuose nesant įtvirtintos pareigos šilumos tiekėjui pranešti vartotojams apie mažmeninės aptarnavimo kainos taikymo būdus ir teisę juos pasirinkti, pripažinti Šilumos tiekėjo veiksmus netinkamais, nepranešus vartotojams tokios informacijos, nėra teisinio pagrindo. Komisija sutinka su Pareiškėjų nurodyta aplinkybe, kad Metodikoje nėra įtvirtintos nuostatos, numatančios, kad, vartotojui nepasirinkus mažmeninio aptarnavimo kainos taikymo būdo, tokį būdą parenka šilumos tiekėjas, tačiau uždraudus šilumos tiekėjui taikyti mažmeninio aptarnavimo kainą tais atvejais, kai vartotojai nepasirenka mažmeninės aptarnavimo kainos taikymo būdo, ar uždraudus pačiam parinkti tokį būdą, susidarytų situacija, kuomet vartotojai turėtų galimybę tyčia nesirinkti minėto būdo ir nemokėti už šilumos tiekėjo teikiamas paslaugas. Kaip minėta, Pareiškėjai nurodo, kad nežinojo ir negalėjo pasirinkti mažmeninio aptarnavimo kainos taikymo būdo. Informuojame, kad visi šiuo metu galiojantys ir anksčiau galioję teisės aktai, įskaitant ir susijusius su Šilumos energijos sektoriumi, kuriuose įtvirtintos šilumos vartotojų teisės ir pareigos, yra viešai skelbiami oficialiame internetiniame Lietuvos Respublikos teises aktų registre adresu www.e-tar.lt. Taip pat visą energetikos sektorių reglamentuojantys teisės aktai yra skelbiami ir Komisijos internetinėje svetainėje www.regula.lt.“

   TYRIMAS IR IŠVADOS   5. Seimo kontrolierius, siekdamas išsiaiškinti Pareiškėjų nurodytas aplinkybes, kreipėsi į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją (toliau vadinama – Ministerija), VKEKK, prašydamas pateikti paaiškinimus dėl Skundo teiginių bei atsakyti į Seimo kontrolieriaus klausimus.

Tyrimui reikšmingos faktinės aplinkybės   6. Ministerija Seimo kontrolierių informavo, pateikė dokumentus bei paaiškinimus, iš kurių nustatyta: 6.1. „[...] vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymuose, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose ir Lietuvos Respublikos energetikos nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-02-11 Nr. 86, apibrėžta kompetencija, Ministerija nėra įgaliota vertinti ūkio subjektų veiksmų teisėtumo [...], bet teikia informaciją dėl esamo reglamentavimo.“ 6.2. „Energetikos įstatymo 25 straipsnio 4 dalis nustato, kad energetikos įmonė, šiuo atveju Bendrovė, savo veiklos teritorijoje Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka energijos vartotojams ir savivaldybių institucijoms teikia informaciją apie efektyvų energijos išteklių ir energijos vartojimą, saugų ir efektyvų energetikos objektų ir įrenginių naudojimą, statomus, rekonstruojamus energetikos objektus ir įrenginius, valstybės reguliuojamas energijos kainas ir energijos vartotojams teikiamas paslaugas. Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 13 dalies 8 punktas nustato, kad šilumos tiekėjas, šiuo atveju Bendrovė, privalo vykdyti licencijuojamos veiklos sąlygas, iš kurių viena yra informuoti ir konsultuoti vartotojus teisės aktų nustatyta tvarka, sąlygomis ir mastu. Vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsniu, šilumos tiekėjas turi sudaryti šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis su buitiniu Šilumos vartotoju, vartojančiu šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai. Šilumos pirkimo–pardavimo sutartys sudaromos ar keičiamos laikantis standartinių sąlygų. Standartinės sąlygos galioja šilumos pirkimo–pardavimo sutartims tiek, kiek jos neprieštarauja Šalių individualiai aptartoms sąlygoms ir imperatyvioms įstatymų nuostatoms. Individualiai aptartos sąlygos negali pažeisti vartotojų teisių ir interesų. Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 3 dalis apibrėžia privalomąsias šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygas – tiekiamos šilumos kiekybiniai ir kokybiniai rodikliai, šilumos tiekimo režimas ir sąlygos; šilumos kaina arba kainos formulė, arba kainos nustatymo tvarka; vartotojo atsiskaitymo už suvartotą šilumą tvarka; šalių teisės, pareigos ir atsakomybė už įsipareigojimų nevykdymą; pretenzijų pateikimo, nagrinėjimo ir ginčų sprendinio tvarka; sutarties galiojimo terminas, jos keitimo ar nutraukimo sąlygos ir tvarka.“ 6.3. „Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 3 dalis nustato, kad buitiniam šilumos vartotojui išrašytoje sąskaitoje (mokėjimo pranešime) turi būti pateikta tiksli, aiški ir išsami informacija, kuria remdamasis šilumos tiekėjas apskaičiavo vartotojo mokesčio dydį už jo suvartotą šilumos kiekį patalpoms šildyti ir šilumos kiekį karštam vandeniui ruošti bei karšto vandens temperatūrai palaikyti. Pateiktos informacijos privalo pakakti, kad vartotojas galėtų pasitikrinti, ar teisingai jam apskaičiuoti mokesčiai. Šilumos vartotojams pateikiamos popierinės sąskaitos pranešimai, išskyrus atvejus, kai vartotojas pageidauja gauti sąskaitas (mokėjimo elektroniniu būdu, šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjai teikia vartotojams sąskaitas (mokėjimo pranešimus) netaikydami papildomų mokesčių.“ 6.4. „Informacijos, susijusios su energetikos veikla, teikimo valstybės, savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir (ar) kitiems asmenims taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010-05-19 įsakymu Nr. 1-145 (toliau vadinama – Taisyklės), nustato su energetikos veikla susijusios informacijos teikimo tvarką, apimtį ir sąlygas, klausėjų, teikėjų ir (ar) kitų asmenų (galutinių energijos vartotojų, Europos Sąjungos institucijų ir įstaigų, valstybių narių, trečiųjų šalių, tarptautinių organizacijų) santykius. Taisyklės taikomos energetikos įmonėms, valstybės, savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir kitiems asmenims.“ 6.5. „[...] Taisyklių 36 punktas nustato, kad asmenys, vykdantys šilumos, elektros ir dujų tiekimo veiklą (toliau vadinama – energijos tiekėjai), savo veikimo teritorijoje pagal kompetenciją galutiniams energijos vartotojams teikia informaciją apie – galutiniams energijos vartotojams tiekiamą energiją ir teikiamas paslaugas; energijos tiekimo sutarčių sudarymo principus ir galutinių energijos vartotojų teises; energijos kainas ir tarifus; saugų ir efektyvų energetikos objektų bei įrenginių naudojimą; statomus, rekonstruojamus energetikos objektus ir įrenginius; efektyvų energijos išteklių ir energijos vartojimą; kitą Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytą informaciją. Pagal Taisyklių 37 punktą, energijos tiekėjai viešai paskelbia telefonų numerius ir elektroninio pašto adresus, kuriais galutiniai energijos vartotojai gali kreiptis dėl Taisyklių 36 punkte nurodytos informacijos. Esant raštiškam galutinio energijos vartotojo prašymui informaciją, nurodytą Taisyklių 36 punkte, energijos tiekėjai privalo pateikti raštu (Taisyklių 38 punktas).“ 6.6. „Taisyklių 39 punktas nustato, kad energijos tiekėjai ir tiekėjai, turintys valstybės institucijų išduotas licencijas vykdyti atitinkamą veiklą, šiuo atveju Bendrovė, galutiniam energijos vartotojui ir, jeigu energija teikiama daugiabučiam namui, daugiabučio namo savininkų bendrijai arba jį administruojančiai institucijai teikia informaciją aiškia ir suprantama forma kartu su sąskaita, jeigu sutartyje nėra nustatyta kitokios atsiskaitymo (apmokėjimo) tvarkos.“ 6.7. „Energetikos įstatymo 34 straipsnis nustato ginčų sprendimo ne teisme tvarką, pagal kurią vartotojas, manantis, kad energetikos įmonė, šiuo atveju Bendrovė, vykdydama energetikos veiklą, pažeidė jo teises ar teisėtus interesus, susijusius su vartojimo sutartimi, pirmiausia privalo raštu kreiptis į energetikos įmonę ir nurodyti savo reikalavimus. Energetikos įmonė – Bendrovė privalo išnagrinėti vartotojo kreipimąsi ir jam motyvuotai atsakyti ne vėliau kaip per 30 dienų nuo kreipimosi gavimo dienos. Vartotojo kreipimąsi energetikos įmonė nagrinėja savo nustatyta tvarka, kurią privalo skelbti savo internete svetainėje, ir sudaryti sąlygas vartotojams su ja susipažinti kitais būdais. Jeigu energetikos įmonė – Bendrovė netenkina vartotojo reikalavimų arba juos tenkina iš dalies, atsakyme vartotojui turi būti pateikta informacija apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo instituciją ar kitą subjektą, kompetentingą spręsti ginčą. Vartotojo kreipimasis į vartojimo ginčų neteisminio spendimo subjektą neatima vartotojo teisės kreiptis į teismą. Vartotojas turi teisę ginti savo teises ir kitais, Energetikos įstatyme nenumatytais, teisėtais būdais.“ 6.8. „Pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 4 dalies 2 punktą, vartotojų ir energetikos įmonių ginčus dėl apmokėjimo už suvartotą energiją ar paslaugas, valstybės reguliuojamų kainų ir (ar) tarifų taikymo ne teismo tvarka nagrinėja Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Remiantis Energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalies 17 punktu Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija teisės aktų nustatyta tvarka pagal kompetenciją turi teisę tikrinti energetikos įmonių valstybės institucijoms ir (ar) vartotojams teikiamą informaciją, vertinti jos patikimumą, nepažeisdama komercine (gamybine) ar profesine paslaptimi laikomos informacijos apsaugos reikalavimų. Įvertinant aukščiau išdėstytas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad galiojanti teisinė bazė, nustatanti energijos tiekėjų pareigas teikti informaciją ir apibrėžianti teikiamos informacijos, užtikrinant vartotojų teisę gauti visapusišką informaciją, apimtį, yra pakankama.“

 7. VKEKK Seimo kontrolierių informavo, pateikė dokumentus bei paaiškinimus, iš kurių nustatyta: 7.1. „Komisija 2016-04-22 gavo Pareiškėjų 2016-04-20 prašymą (reg. Nr. R3-193) „Dėl mažmeninio aptarnavimo kainos taikymo teisėtumo“. Komisija, vadovaudamasi Energetikos įstatymo 25 straipsnio l dalimi bei Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 13 dalies 7 punktu, 2016-05-03 raštu Nr. R2-(ŠP)-1258 kreipėsi į Bendrovę, prašydama pateikti paaiškinimus dėl Pareiškėjų prašyme nurodytų aplinkybių bei juos pagrindžiančius dokumentus. Bendrovė 2016-05-16 raštu Nr. 008-03-10099 pateikė Komisijai atsakymą (reg. Nr. Rl-4906), kurį Komisija gavo 2016 m. gegužės 18 d. Komisija, vadovaudamasi Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-08-22 nutarimu Nr. 875 „Dėl Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių ir prašymo, skundo ar kito kreipimosi priėmimo faktą patvirtinančio dokumento formos patvirtinimo“ (toliau vadinama – Taisyklės), 35 punktu, 2016-05-20 raštu Nr. R2-(ŠP)-1442 pratęsė Pareiškėjų prašymo nagrinėjimo terminą iki 2016-06-17. Komisija 2016-06-15 raštu Nr. R2-(S)-1632 pateikė Pareiškėjams atsakymą.“ 7.2. „Komisija 2016-07-08 gavo Pareiškėjų 2016-07-07 prašymą (reg. Nr. R3-257) „Dėl UAB „A“ taikytos mažmeninės aptarnavimo kainos; Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atsakymo“. Komisija 2016-07-27 raštu Nr. R2-(ŠP)-1957 pateikė Pareiškėjams atsakymą.“ 7.3. „Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalimi, prašymas – su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant suteikti administracinę paslaugą, priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus. Pareiškėjai 2016-04-20 prašyme prašė Komisijos išaiškinimo dėl mažmeninio aptarnavimo kainos taikymo, t. y. „oficialaus išaiškinimo, ar teisėtai Bendrovė vienašališkai savo nuožiūra parinko ir taikė mums nuosavybės teise priklausančiam objektui (garažui G3), adresu [...], mažmeninio aptarnavimo kainą (pardavimo mokestį)“. Komisija 2016-06-15 raštu Nr. R2-(S)-1632 pateikė minėtą išaiškinimą. Kaip matyti, Pareiškėjų kreipimasis atitiko Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje įtvirtintą prašymo sąvoką, todėl Komisija minėtą Pareiškėjų kreipimąsi išnagrinėjo iš esmės kaip prašymą, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymu ir Taisyklėmis.“ 7.4. „Vadovaujantis Taisyklių 4.1 papunkčiu, asmens prašymo nagrinėjimas – institucijos veikla, apimanti asmens prašymo priėmimą, įregistravimą, esmės nustatymą ir atsakymo asmeniui parengimą, o vadovaujantis Taisyklių 4.2 papunkčiu, atsakymas – atsižvelgiant į prašymo turinį, žodžiu ar raštu asmeniui teisės aktų nustatyta tvarka suteikiama administracinė paslauga, įteikiama prašomo administracinio akto kopija, nuorašas ar išrašas, išdėstoma institucijos nuomonė apie asmens kritiką, pasiūlymus ar pageidavimus. Atsižvelgiant į tai, kad Pareiškėjų 2016-04-20 kreipimasis buvo vertintinas kaip prašymas, o ne ginčas, Komisija pateikė Pareiškėjams Taisyklių 4.2 papunktį atitinkantį atsakymą.“ 7.5. „Vadovaujantis Taisyklių 47 punktu, atsakymai parengiami atsižvelgiant į prašymo turinį, o vadovaujantis 47.4 papunkčiu, į kreipimąsi, kuriame išdėstoma asmens nuostata tam tikru klausimu, pranešama apie institucijos veiklos pagerėjimą ar trūkumus ir pateikiami pasiūlymai, kaip juos ištaisyti, atkreipiamas dėmesys į tam tikrą padėtį, pranešama apie valstybės tarnautojų piktnaudžiavimą ar neteisėtus veiksmus, nesusijusius su konkretaus asmens teisėtų interesų ir teisių pažeidimu, ar kitokį asmens kreipimąsi atsakoma laisva forma. Pareiškėjai 2016-07-07 prašyme nurodė, kad nesutinka su Komisijos 2016-06-15 rašte Nr. R2-(Š)-1632 pateiktu išaiškinimu dėl mažmeninio aptarnavimo kainos taikymo, ir pateikė, jų nuomone, tai pagrindžiančius argumentus, kurie buvo susiję su Komisijos išaiškinimo neatitikimu teisės aktams, teisingumo, sąžiningumo, protingumo principams, plečiamuoju teisės aktų aiškinimu ir kt., t. y. išdėstė savo nuostatas dėl Komisijos pateikto atsakymo, o atsižvelgdami į tai prašė priimti sprendimą dėl mažmeninio aptarnavimo mokesčio perskaičiavimo. Tai reiškia, kad Pareiškėjus būtų tenkinęs tik jų lūkesčius atitinkantis išaiškinimas dėl mažmeninio aptarnavimo kainos taikymo, kuris reikštų, kad Bendrovė privalo atlikti mažmeninio aptarnavimo kainos perskaičiavimą.“ 7.6. „Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija 2016-07-27 raštu Nr. R2-(ŠP)-1957 pateikė Pareiškėjams atsakymą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo ir Taisyklių reikalavimus, nurodydama, kad 2016-06-15 raštu Nr. R2-(Š)-1632 pateikė išaiškinimą dėl mažmeninės aptarnavimo kainos taikymo, ir papildomai pasisakė tik dėl Pareiškėjų nurodytų aplinkybių, dėl kurių dar nebuvo pasisakiusi. Pažymėtina, kad Komisija vartotojų kreipimusis vertina atsižvelgdama į jų turinį ir esmę, o ne į vartotojų vartojamas sąvokas apibrėžiant jų kreipimosi formą ar kreipimesi vartojamas formuluotes.“ 7.7. „Kaip jau buvo minėta aukščiau, prašymo sąvoka yra pateikta Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 16 dalimi, vartojimo ginčas – iš vartojimo sutarties kilęs vartotojo ir pardavėjo ar paslaugų teikėjo nesutarimas dėl fakto ir (ar) teisės klausimų. Mažmeninio aptarnavimo kainos taikymas vartotojams nustatomas ne šilumos pirkimo–pardavimo sutartyse, o yra reglamentuotas Šilumos kainų nustatymo metodikoje, patvirtintoje Komisijos 2009-07-08 nutarimu Nr. 03-96 „Dėl Šilumos kainų nustatymo metodikos“ (toliau vadinama – Metodika), t. y. nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kilusio iš šilumos pirkimo–pardavimo sutarties, todėl Pareiškėjų kreipimosi negalima traktuoti kaip prašymo spręsti vartojimo ginčą. Be to, akivaizdu, kad, net jei nagrinėjamu atveju Komisija būtų vertinusi Pareiškėjų kreipimąsi kaip prašymą spręsti ginčą, Komisijos sprendimas nebūtų priešingas Komisijos Pareiškėjams jau pateiktam išaiškinimui.“ 7.8. „Vadovaujantis Metodikos redakcijomis, galiojusiomis Pareiškėjų nurodytu laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio mėnesio iki 2015 m. vasario mėnesio, vartotojams pasirinkus, šilumos pardavimo kaina galėjo būti taikoma suvartotam šilumos kiekiui (ct/kWh) arba kaip pastovus fiksuotas mokestis (Lt per mėnesį vartotojui) (Metodikos 110 ir 111 punktai). Metodikoje nebuvo įtvirtintas imperatyvaus pobūdžio reglamentavimas, numatantis, kokiu būdu turi būti apskaičiuojama mažmeninio aptarnavimo kaina, vartotojams nepasirinkus jos taikymo būdo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad vartotojai turėjo teisę laisva forma kreiptis į šilumos tiekėją ir pasirinkti mažmeninio aptarnavimo mokesčio taikymo būdą arba jį pakeisti. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, vadovaujantis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010-10-25 įsakymu Nr. 1-297 „Dėl Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“, 132.4 papunkčiu, šilumos vartotojai turi teisę Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse ir teisės aktuose nustatyta tvarka (Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių l priedo l, 2, 3, 11, 14, 15 punktai) neatlygintinai gauti informaciją iš šilumos tiekėjo, prižiūrėtojo, valdytojo apie šilumos kainas, mokėjimų skaičiavimo ir atsiskaitymų tvarką, mokėjimams skaičiuoti panaudotus duomenis, šilumos išdalijimo butams ir kitoms patalpoms metodus, atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenų ataskaitas. Kaip matyti, šilumos vartotojai turi teisę kreiptis į šilumos tiekėją dėl minėtoje nuostatoje nurodytos jiems rūpimos informacijos gavimo. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai (Šilumos ūkio įstatymas, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės ir kt.) reglamentuoja šilumos tiekėjų pareigas vykdant šilumos tiekimo veiklą, tačiau nenumato šilumos tiekėjams pareigos informuoti vartotojus apie galiojantį viešai žinomą teisinį reglamentavimą dėl teisės pasirinkti mažmeninio aptarnavimo mokesčio taikymo būdą. Vadovaujantis Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo, galiojusio iki 2014 m. sausio l d., l straipsniu, oficialiu įstatymų ir kitų teisės aktų paskelbimu buvo laikomas jų paskelbimas „Valstybės žiniose“. Nuo 2014 m. sausio l d. įsigaliojusio ir šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 19 straipsnio l dalyje numatyta, kad teisės aktai registruojami ir oficialiai skelbiami Teisės aktų registre. Vadovaujantis minėto įstatymo 19 straipsnio 3 dalimi, teisės akto įregistravimas ir paskelbimas Teisės aktų registre laikomas oficialiu teisės akto paskelbimu. [...] visos vartotojų teisės, įtvirtintos viešai skelbiamuose teisės aktuose, vartotojams turi būti žinomos, tačiau kadangi tiekėjas yra stipresnioji šilumos vartojimo santykių pusė ir vartotojų mažmeninio aptarnavimo mokesčio taikymo būdo pasirinkimas turi įtakos vartotojų mokėjimo dydžiui, manytina, kad būtų galima apsvarstyti galimybę tobulinti teisinį reglamentavimą šiuo klausimu.“ 7.9. „[...] vadovaujantis Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos, patvirtintos 2003-07-08 Komisijos nutarimu Nr. O3-43 „Dėl Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos patvirtinimo“ ir galiojusios nuo 2003-07-26 iki 2009-08-05, 93 punktu, mažmeninio aptarnavimo kaina buvo nustatoma litais per mėnesį vartotojui. Tai reiškia, kad aukščiau minėtu laikotarpiu šilumos tiekėjai mažmeninio aptarnavimo kainą skaičiuodavo litais per mėnesį vartotojui. Šilumos kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Komisijos 2008-03-15 nutarimu Nr. O3-41 „Dėl Šilumos kainų nustatymo metodikos“, įsigaliojusios nuo 2008-03-28, 110 punkte buvo įtvirtintas analogiškas mažmeninio aptarnavimo kainos nustatymo būdas litais per mėnesį vartotojui, tačiau, vadovaujantis 111 punktu, vartotojams atsirado galimybė pasirinkti minėtą kainą nustatyti vertinant suvartotą šilumos kiekį. Tai reiškia, kad aukščiau minėtu laikotarpiu šilumos tiekėjai mažmeninio aptarnavimo kainą skaičiuodavo litais per mėnesį vartotojui, nebent vartotojas pasirinkdavo minėtą kainą nustatyti vertinant suvartotą šilumos kiekį. Šilumos kainų nustatymo metodikos, įsigaliojusios nuo 2009-08-02, 110 ir 111 punktuose taip pat įtvirtinta galimybė vartotojams pasirinkti mažmeninio aptarnavimo kainos taikymo būdą. Analogiška galimybė išliko ir vėliau. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, jei vartotojams pagal nuo 2003 m. galiojusį teisinį reglamentavimą šilumos tiekėjas taikė mažmeninio aptarnavimo kainą litais per mėnesį vartotojui, o pasikeitus teisiniam reglamentavimui dėl galimybės pasirinkti mažmeninio aptarnavimo kainos taikymo būdą vartotojai tokio būdo nepasirinko, jų atžvilgiu ir toliau buvo taikoma mažmeninio aptarnavimo kaina litais per mėnesį vartotojui. Paaiškiname, jog tam, kad vartotojas apmokėtų šilumos tiekėjui mažmeninio aptarnavimo kainą, minėta kaina jam turi būti pritaikyta nustatant ją vienu iš galimų būdų. Jei minėta kaina nebūtų pritaikyta vien todėl, kad nėra išreikšta vartotojo valia dėl vieno ar kito būdo pasirinkimo, šilumos tiekėjas neturėtų galimybės atgauti mokėjimo už savo suteiktas paslaugas, kol vartotojas išreikš savo valią dėl kainos taikymo būdo pasirinkimo.“ 7.10. „Išvada, kad Bendrovė atsižvelgė į Pareiškėjų 2014-12-16 prašymą dėl mažmeninio aptarnavimo kainos taikymo būdo ir nuo 2014-12-01 garažui mažmeninio aptarnavimo vartotojams kainą taiko už kiekvieną realizuotiną šilumos kilovatvalandę (ct/kWh), darytina atsižvelgiant į tai, kad Pareiškėjams pateiktoje sąskaitoje už 2015 m. kovo mėnesį suteiktas paslaugas nurodyta informacija, kuria vadovaujantis mažmeninio aptarnavimo kaina perskaičiuota už tris mėnesius taikant mažmeninio aptarnavimo kainą už kiekvieną realizuotiną šilumos kilovatvalandę.“ 7.11. „Komisija prižiūri licencijuojamą šilumos tiekimo įmonių veiklą neviršydama teisės aktų nustatytų ribų. Teisės aktai reglamentuoja šilumos tiekėjų pareigas vykdant minėtą veiklą. Tai reiškia, kad, jei teisės aktuose nėra įtvirtintos pareigos šilumos tiekėjui pranešti vartotojams apie mažmeninės aptarnavimo kainos taikymo būdus ir teisę juos pasirinkti, Komisija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad šilumos tiekėjas turi tokią pareigą ir kad ją pažeidė, atitinkamai Komisija negali šilumos tiekėjo veiksmų dėl neegzistuojančios pareigos nevykdymo pripažinti netinkamais.“ 7.12. Iš Skundo tyrimui pateiktų dokumentų nustatyta, kad: 7.12.1. Pareiškėjai Prašyme Komisijos paprašė „oficialaus išaiškinimo, ar teisėtai Bendrovė vienašališkai, savo nuožiūra parinko ir taikė mums nuosavybės teise priklausančiam objektui [...] mažmeninio aptarnavimo kainą (pardavimo mokestį)“; 7.12.2. Pareiškėjai 2016-07-07 skunde Komisijos prašė „objektyviai ir iš esmės išnagrinėti mūsų 2016-04-22 raštą bei šį skundą ir priimti sprendimą, įpareigojantį Bendrovę perskaičiuoti nuo 2013 metų lapkričio mėn. iki 2015 metų vasario mėn. mažmeninio aptarnavimo mokestį mūsų objektui [...], taikant mažmeninio aptarnavimo kainą už kiekvieną realizuotą šilumos kilovatvalandę, kaip nurodyta Šilumos kainų nustatymo metodikoje.“

Tyrimui reikšmingos teisės aktų nuostatos

8. Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai 8.1.  Viešojo administravimo įstatyme (toliau vadinama ir – VAĮ) reglamentuojama: 8.1.1. 2 straipsnis – „14. Prašymas – su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant suteikti administracinę paslaugą, priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus. 15. Skundas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti.“ 8.1.2. 19 straipsnis – „1. Administracinė procedūra – pagal šį įstatymą viešojo administravimo subjekto atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant skundą apie viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galimai padarytą asmens, nurodyto skunde, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir priimant dėl to administracinės procedūros sprendimą. 2. Administracinės procedūros dalyviai: asmuo, dėl kurio yra pradėta administracinė procedūra, ir viešojo administravimo subjektas, kuris dėl gauto skundo pradėjo administracinę procedūrą.“ 8.1.3. 34 straipsnis – „1. Administracinė procedūra baigiama administracinės procedūros sprendimo priėmimu. Asmeniui, dėl kurio pradėta administracinė procedūra, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas raštu pranešama apie priimtą administracinės procedūros sprendimą ir nurodomos faktinės aplinkybės, nustatytos skundo nagrinėjimo metu, teisės aktai, kuriais vadovaujantis priimtas administracinės procedūros sprendimas, ir sprendimo apskundimo tvarka.“ 8.2. Šilumos ūkio įstatyme reglamentuojama: 8.2.1. 21 straipsnis – „1. Vartotojų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjų, pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojų (eksploatuotojų) ginčai nagrinėjami Lietuvos Respublikos energetikos įstatyme nustatyta tvarka. 2. Asmenų skundus dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo organizavimo, dėl daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros tarifų nustatymo, dėl bendrojo naudojimo objektų administratorių įgaliojimų, administruojant pastato bendrojo naudojimo objektus ir įgyvendinant kitas teises, susijusias su bendrojo naudojimo objektų valdymu ir naudojimu, nagrinėja savivaldybės vykdomoji institucija. Kitus asmenų skundus nagrinėja Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, Valstybinė energetikos inspekcija ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija Lietuvos Respublikos energetikos įstatyme nustatyta tvarka.“ 8.2.2. 22 straipsnis – „1. Šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjai informuoja vartotojus apie teikiamas paslaugas, paslaugų teikimo sąlygas, paslaugų kainas, prijungimo prie sistemų kainas bei sąlygas ir numatomus sutarčių sąlygų pakeitimus. [...].“ 8.3. Energetikos įstatyme reglamentuojama: 8.3.1. 8 straipsnis – „11. Komisija, atlikdama savo funkcijas, yra nepriklausoma ir nešališkai ir skaidriai veikia pagal įgaliojimus. Šiuo tikslu: [...] 3) Komisija priima savarankiškus, nuo jokios valstybės ar savivaldybių institucijos, įmonės, įstaigos ar organizacijos nepriklausomus sprendimus, turi atskirus metinius biudžeto asignavimus, juos naudodama savarankiškai įgyvendina paskirtą biudžetą ir disponuoja savo pareigoms adekvačiais žmogiškaisiais ir finansiniais ištekliais. [...]; 12. Komisija atsako už savo nutarimų pagrįstumą ir teisėtumą. Komisijos nutarimai priimami vardiniu balsavimu. Komisijos posėdis yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja ne mažiau kaip keturi Komisijos nariai, įskaitant jos pirmininką. Sprendimai priimami posėdyje dalyvaujančių Komisijos narių balsų dauguma. Balsams pasiskirsčius po lygiai, lemia Komisijos pirmininko balsas.“ 8.3.2. 34 straipsnis – „1. Vartotojas, manantis, kad energetikos įmonė, vykdydama energetikos veiklą, pažeidė jo teises ar teisėtus interesus, susijusius su vartojimo sutartimi, pirmiausia privalo raštu kreiptis į energetikos įmonę ir nurodyti savo reikalavimus. 2. Energetikos įmonė privalo išnagrinėti vartotojo kreipimąsi ir jam motyvuotai atsakyti ne vėliau kaip per 30 dienų nuo kreipimosi gavimo dienos. Vartotojo kreipimąsi energetikos įmonė nagrinėja savo nustatyta tvarka, kurią privalo skelbti savo interneto svetainėje ir sudaryti sąlygas vartotojams su ja susipažinti kitais būdais. 3. Jeigu energetikos įmonė netenkina vartotojo reikalavimų arba juos tenkina iš dalies, atsakyme vartotojui turi būti pateikta informacija apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo instituciją ar kitą subjektą, kompetentingą spręsti ginčą. Vartotojo kreipimasis į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektą neatima vartotojo teisės kreiptis į teismą. Vartotojas turi teisę ginti savo teises ir kitais, šiame įstatyme nenumatytais, teisėtais būdais. [...]. 9. Valstybinės energetikos inspekcijos ir Komisijos procedūriniai sprendimai, priimti nagrinėjant vartotojo ir energetikos įmonės ginčą, tarp jų ir sprendimai atsisakyti nagrinėti ginčą, sustabdyti ar nutraukti ginčo nagrinėjimą, užkertantys kelią toliau nagrinėti ginčą, per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo suinteresuotam asmeniui dienos gali būti skundžiami bendrosios kompetencijos teismui. Teismo nutartys dėl šioje dalyje nurodytų sprendimų neskundžiamos. [...].“ 8.3.3. 341 straipsnis – „3. Komisija pagal šiame ir atskirus energetikos sektorius reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytą kompetenciją nagrinėja skundus dėl energetikos įmonių atliekamo energijos tiekimo, skirstymo, perdavimo, laikymo ar neveikimo, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ar (ir) sistemomis nesuteikimo ir kitų teisės aktuose nustatytų reguliuojamos energetikos veiklos reikalavimų laikymosi. 4. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyti vartotojų skundai nagrinėjami Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo [...] ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos nustatyta tvarka. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyti vartotojų skundai nagrinėjami Viešojo administravimo įstatymo ir Komisijos nustatyta tvarka. 5. Valstybinės energetikos inspekcijos ir Komisijos sprendimai, priimti nagrinėjant skundus, gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.“ 8.4. Vyriausybės 2007-08-22 nutarimu Nr. 875 patvirtintose Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėse (toliau vadinama – Prašymų nagrinėjimo taisyklės) (2015-08-26 nutarimo Nr. 913 redakcija, galiojanti nuo 2015-09-01) nustatyta: „2. Taisyklių nustatyta tvarka taip pat nagrinėjami asmenų kreipimaisi į institucijas, kai išdėstoma asmens nuostata tam tikru klausimu, pranešama apie institucijos veiklos pagerėjimą ar trūkumus ir pateikiami pasiūlymai, kaip juos ištaisyti, informuojama apie pareigūnų, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės ir savivaldybių biudžetų ir valstybės pinigų fondų (toliau – valstybės tarnautojas), piktnaudžiavimą ar neteisėtus veiksmus, nesusijusius su konkretaus asmens teisėtų interesų ir teisių pažeidimu, atkreipiamas dėmesys į tam tikrą padėtį, kitokie asmenų kreipimaisi į instituciją, išskyrus asmenų skundus ir pranešimus, kurie nagrinėjami Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka. [...]. 4. Taisyklėse vartojamos sąvokos: 4.1. Asmens prašymo nagrinėjimas – institucijos veikla, apimanti asmens prašymo priėmimą, įregistravimą, esmės nustatymą ir atsakymo asmeniui parengimą. 4.2. Atsakymas – atsižvelgiant į prašymo turinį, žodžiu ar raštu asmeniui teisės aktų nustatyta tvarka suteikiama administracinė paslauga, įteikiama prašomo administracinio akto kopija, nuorašas ar išrašas, išdėstoma institucijos nuomonė apie asmens kritiką, pasiūlymus ar pageidavimus. [...] 8. Asmenų prašymai nagrinėjami pagal institucijos kompetenciją. [...]., 47. Atsakymai parengiami atsižvelgiant į prašymo turinį: [...] 47.2. į prašymą pateikti institucijos turimą informaciją atsakoma pateikiant prašomą informaciją Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys; 47.3. į prašymą priimti administracinį sprendimą – įsakymą, potvarkį ar nustatyta tvarka kitą nustatytos formos dokumentą, kuriame išreikšta institucijos valia, – atsakoma pateikiant atitinkamo priimto dokumento kopiją, išrašą ar nuorašą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys; 47.4. į kreipimąsi, kuriame išdėstoma asmens nuostata tam tikru klausimu, pranešama apie institucijos veiklos pagerėjimą ar trūkumus ir pateikiami pasiūlymai, kaip juos ištaisyti, atkreipiamas dėmesys į tam tikrą padėtį, pranešama apie valstybės tarnautojų piktnaudžiavimą ar neteisėtus veiksmus, nesusijusius su konkretaus asmens teisėtų interesų ir teisių pažeidimu, ar kitokį asmens kreipimąsi atsakoma laisva forma. [...]. 50. Atsakyme, kuriame nurodomos atsisakymo suteikti prašomą administracinę paslaugą, informaciją, priimti administracinį sprendimą priežastys, arba institucijos siunčiamame, vadovaujantis Taisyklių 12, 38, 39–42 punktais, pranešime apie asmens prašymo nenagrinėjimo priežastis nurodoma tiksli atsakymo apskundimo tvarka ir institucijos (-ų), kuriai (-ioms) gali būti paduotas skundas, pavadinimas (-ai) ir adresas (-ai), taip pat terminas (-ai), per kurį (-iuos) gali būti pateiktas skundas. [...].“ 8.5. Vyriausybės 2002-11-07 nutarimu Nr. 1747 patvirtintuose Komisijos nuostatuose (toliau vadinama – Nuostatai; aktuali redakcija nuo 2014-10-31) reglamentuojama: „10.46. išankstine skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, prisijungimo, energijos ir išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo, atliekant Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nustatytas pareigas, susijusias su atsinaujinančių energijos išteklių naudojimu energijai gaminti, energijos išteklių biržos dalyvių ir kitų asmenų skundus bei ginčus dėl energijos išteklių biržos administravimo, organizavimo ir kitos licencijuojamos energijos išteklių biržos operatoriaus veiklos, taip pat vandens tiekėjų ir abonentų ginčus dėl geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo kainų ir tarifų; [...]. 22. Komisija, atlikdama savo funkcijas, yra nepriklausoma ir nešališkai ir skaidriai veikia pagal įgaliojimus. Šiuo tikslu: 22.1. Komisija yra teisiškai atskirta ir funkciniu požiūriu nepriklausoma nuo bet kurio kito viešojo ar privataus asmens; 22.2. Komisijos pirmininkas, jos nariai, Komisijos administracijos valstybės tarnautojai ir darbuotojai veikia nepriklausomai nuo visų rinkos interesų, atlikdami savo pareigas, nesiekia gauti jokių Vyriausybės arba bet kurio kito viešojo ar privataus asmens tiesioginių nurodymų ir jų nevykdo. [...].“ 8.6. Komisijos 2016-02-25 nutarimu Nr. 03-56 patvirtintose Ginčų neteisminio sprendimo procedūros taisyklėse (toliau vadinama – Taisyklės) reglamentuojama: „1. Ginčų neteisminio sprendimo procedūros taisyklės [...] nustato ginčų neteisminio sprendimo procedūros Komisijoje tvarką. Šių Taisyklių nuostatos taikomos ne teismo tvarka sprendžiant: 1.1. vartotojų ir energetikos įmonių ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl prisijungimo, apmokėjimo už suvartotą energiją ar paslaugas, valstybės reguliuojamų kainų ir (ar) tarifų taikymo, dėl energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, taip pat kitus vartotojų ir energetikos įmonių ginčus energetikos srityje, nepriskirtus Valstybinei energetikos inspekcijai; [...]; 4. Skundai dėl Komisijos veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galimai padaryto asmens, nurodyto skunde, teisių ir teisėtų interesų pažeidimo, nagrinėjami Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Skundai dėl energetikos įmonių reguliuojamos veiklos sąlygų laikymosi yra nagrinėjami vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymu, taip pat kitais teisės aktais. [...]. 6.3. Prašymas nagrinėti ginčą – asmens kreipimasis į Komisiją dėl jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų, susijusių su vartojimo ar komerciniais sutartiniais santykiais. […]. 18. Pareiškėjas turi teisę kreiptis į Komisiją, kad būtų apgintos pažeistos ar ginčijamos jo teisės ar teisėti interesai, jeigu jo netenkina Skundžiamos įmonės atsakymas ir nėra suėję vieni metai nuo kreipimosi į Skundžiamą įmonę dienos. [...].“ 8.7. VKEKK 2009-07-08 nutarimu Nr. O3-96 (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2016-02-13)  patvirtintoje Šilumos kainų nustatymo metodikoje (metodika) reglamentuojama: „67. Mažmeninio aptarnavimo kaina vartotojams pasirinkus taikoma už kiekvieną realizuotiną šilumos kilovatvalandę (euro ct/kWh) arba kaip pastovus (mėnesio) užmokestis eurais per mėnesį už kilovatą (Eur/mėn./kW) arba eurais per mėnesį vartotojui (Eur/mėn.).“

Tyrimui reikšminga teismų praktika

9. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau vadinama – LVAT) savo nutartyse ir sprendimuose yra pateikęs šiuos išaiškinimus: 9.1. „Konstitucijos 5 straipsnyje nustatyta: „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.“ Šia norma, kurios turinys detaliau atskleidžiamas kituose Konstitucijos straipsniuose, įtvirtintas valstybės valdžių padalijimo principas. Tai yra pagrindinis demokratinės teisinės valstybės organizacijos ir veiklos principas. Kaip pažymėta Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d. nutarime, šis principas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu turi būti jų pusiausvyra. Kiekvienai valdžios institucijai suteikiama jos paskirtį atitinkanti kompetencija, kurios konkretus turinys priklauso nuo tos institucijos vietos tarp kitų valdžios institucijų, jos įgaliojimų santykio su kitų institucijų įgaliojimais. Kiekviena valstybės valdžia užima tam tikrą vietą valstybės valdžios sistemoje ir atlieka tik jai būdingas funkcijas. [...]“ (2016-05-05 nutartis (administracinė byla Nr. A-712-492/2016);  9.2. „Viešojo administravimo subjektų veiksmai turi būti aiškūs, nedviprasmiški. Viešojoje teisėje veikiantys įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai lemia tai, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems yra suteikti konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, plečiamas valdymo institucijų kompetencijos aiškinimas yra negalimas (LVAT 2009-04-09 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-476/2009; 2009-12-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1505/2009). „Priimant sprendimą dėl konkretaus prašymo (arba kitokio pobūdžio kreipimosi, nepriklausomai nuo tokio dokumento formos) turi būti veikiama paisant pagrindiniame šalies įstatyme – Konstitucijoje – įtvirtinto, atkartojamo ir Viešojo administravimo įstatyme, principo, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“ (2013-03-05 nutartis administracinėje byloje  Nr. A556-439/2013)“; 9.3.  „atsakovas savo kompetencijos ribose įvykdė pareigą ir pateikė pareiškėjui tinkamą atsakymą, o tai, kad pareiškėjo netenkina skundžiamame atsakyme išdėstytos faktinės aplinkybės ir argumentai, nėra pagrindas pripažinti, jog pats atsakymas yra nemotyvuotas ir neteisėtas bei neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo nuostatų“ (2016-02-22 administracinė byla Nr. A-1150-520/2016 (cituojama ir kitose bylose).

Tyrimo išvados

10. Atsižvelgus į šio tyrimo metu nustatytas aplinkybes bei į teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, konstatuotina: 10.1. Skundas nagrinėjamas tik VAĮ, Prašymų nagrinėjimo taisyklių taikymo aspektu. Seimo kontrolieriui pagal kompetenciją nepriskirta aiškinti Komisijos nutarimu priimtos Metodikos nuostatų ir jos taikymo aspektų. 10.2. Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo 12 straipsnio nuostatomis, Seimo kontrolieriai tiria pareiškėjų skundus dėl pareigūnų piktnaudžiavimo, biurokratizmo ar kitaip pažeidžiamų žmogaus teisių ir laisvių viešojo administravimo srityje. Seimo kontrolieriai netiria Konstitucinio Teismo bei kitų teismų teisėjų veiklos, netikrina teismų priimtų sprendimų, nutarčių pagrįstumo ir teisėtumo. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 1, 2, 3 straipsnių nuostatas, teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi nuo kitų valstybės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ir kitų asmenų. Teisėjai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi nuo proceso dalyvių, teismų administracijos, kitų teisėjų, valstybės valdžios institucijų, pareigūnų bei kitų asmenų. Teisėjams negali būti daromas joks politinis, ekonominis, psichologinis, socialinis spaudimas ar kitoks neteisėtas poveikis, kuris galėtų turėti įtakos jų sprendimams. Niekas neturi teisės reikalauti, kad teisėjas atsiskaitytų dėl konkrečioje byloje priimto sprendimo. Teismų priimtus sprendimus gali peržiūrėti tik aukštesnės instancijos teismas teisės aktuose nustatyta tvarka. Taigi, šio tyrimo metu nebuvo tiriamos ir vertinamos aplinkybės, kurias nagrinėjo teismai ir dėl kurių buvo priimti teismo sprendimai. 10.3. Pagal Seimo kontrolierių įstatymo 15 straipsnio nuostatas, skundams paduoti nustatytas vienerių metų terminas nuo skundžiamų veiksmų padarymo ar skundžiamo sprendimo priėmimo. Skundai, paduoti praėjus šiam terminui, netiriami, jeigu Seimo kontrolierius nenusprendžia kitaip. Šio tyrimo metu vertinami tik Komisijos pareigūnų veiksmai (neveikimas) nagrinėjant 2016-04-20 ir 2016-07-07 prašymus bei teikiant Pareiškėjams atsakymus. 10.4. Pagal Komisijos nuostatus, Komisija atsako už savo nutarimų pagrįstumą ir teisėtumą. Sprendimai priimami posėdyje dalyvaujančių Komisijos narių balsų dauguma. Komisija, atlikdama savo funkcijas, yra nepriklausoma ir nešališkai ir skaidriai veikia pagal įgaliojimus. Komisija yra teisiškai atskirta ir funkciniu požiūriu nepriklausoma nuo bet kurio kito viešojo ar privataus asmens. Komisijos pirmininkas, jos nariai, Komisijos administracijos valstybės tarnautojai ir darbuotojai veikia nepriklausomai nuo visų rinkos interesų, atlikdami savo pareigas, nesiekia gauti jokių Vyriausybės arba bet kurio kito viešojo ar privataus asmens tiesioginių nurodymų ir jų nevykdo. Komisija išankstine skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka (pažymos 8.6 punktas) nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, prisijungimo, energijos ir išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo, atliekant Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nustatytas pareigas, susijusias su atsinaujinančių energijos išteklių naudojimu energijai gaminti, energijos išteklių biržos dalyvių ir kitų asmenų skundus bei ginčus dėl energijos išteklių biržos administravimo, organizavimo ir kitos licencijuojamos energijos išteklių biržos operatoriaus veiklos, taip pat vandens tiekėjų ir abonentų ginčus dėl geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo kainų ir tarifų. 10.5. VAĮ 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles. Prašymų nagrinėjimo taisyklėmis reglamentuojamas fizinių ir juridinių asmenų (toliau vadinama – asmenys) prašymų nagrinėjimas ir jų aptarnavimas viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose (toliau vadinama – institucijos). 10.6. VAĮ 2 straipsnio 14 dalyje nurodyta, kad prašymas – su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus, 15 dalyje nurodyta, jog skundas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti. Vadovaujantis Prašymų nagrinėjimo taisyklių 47.2 punktu, atsakymai į prašymą parengiami atsižvelgiant į prašymo turinį; 10.7. Nagrinėjamu atveju: 10.7.1. dėl 2016-04-20 prašymo nagrinėjimo: 1) Pareiškėjai šiuo prašymu prašė išaiškinti, „ar teisėtai Bendrovė vienašališkai, savo nuožiūra, parinko ir taikė mums nuosavybės teise priklausančiam objektui mažmeninio aptarnavimo kainą (pardavimo mokestį)“; 2) atkreiptinas dėmesys, kad Pareiškėjai neprašė Komisijos išspręsti vartojimo ginčą ne teismo tvarka (pažymos 8.6 punktas), o tik pateikti išaiškinimą dėl mažmeninio aptarnavimo kainos taikymo. Taigi, Pareiškėjų prašymas atitiko VAĮ apibrėžtą prašymo sąvoką. Komisija, vadovaudamasi Prašymų nagrinėjimo taisyklių nuostatomis (atsakymai į prašymus parengiami atsižvelgiant į prašymo turinį; pažymos 8.4 punktas), išnagrinėjo Pareiškėjų prašymą ir 2016-06-15 raštu pateikė atsakymą, jame išaiškindama Metodikos nuostatas dėl mažmeninio aptarnavimo kainos taikymo. Komisija VAĮ ir Prašymų nagrinėjimo taisyklių nuostatų nepažeidė; 10.7.2. dėl  2016-07-07 skundo nagrinėjimo: 1) skunde Pareiškėjai nurodė, kad Komisijos išaiškinimas „neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymų, Metodikos bei teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijų“. Skunde Pareiškėjai pateikė savo paaiškinimus dėl Metodikos nuostatų taikymo, dar kartą pažymėjo Bendrovės galimą neveikimą, nepranešus, kad jie turi teisę pasirinkti mokėjimo būdą, ir t. t., bei paprašė „iš esmės išnagrinėti 2016-04-22 raštą bei šį skundą ir priimti sprendimą, įpareigojantį Bendrovę perskaičiuoti nuo 2013 m. lapkričio mėn. iki 2015 m. vasario mėn. mažmeninio aptarnavimo  mokestį mūsų objektui [...], taikant mažmeninio aptarnavimo kainą už kiekvieną realizuotą šilumos kilovatvalandę“. Vadovaujantis VAĮ (pažymos 8.1 punktas) nuostatomis, skundas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti. Vadovaujantis VAĮ 19 straipsnio 1 dalimi, administracinė procedūra – pagal šį įstatymą viešojo administravimo subjekto atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant asmens skundą ar pranešimą apie viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galbūt padarytą asmens, nurodyto skunde ar pranešime, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir priimant dėl to administracinės procedūros sprendimą. Pažymėtina, kad Pareiškėjai nenurodė konkrečių Komisijos pareigūnų, dėl kurių veikimo (neveikimo) galimai buvo pažeistos jų teisės, taigi Komisija neprivalėjo pradėti administracinės procedūros.  Pažymėtina ir tai, kad Pareiškėjai neprašė šį ginčą spręsti kaip vartojimo ginčą ne teismo tvarka. Skundas pagal turinį atitiko prašymo priimti sprendimą sąvoką (pažymos 8.4 punktas), taigi Komisija jį išnagrinėjo ir pateikė atsakymą (pažymos 4.2 punktas); 2) vadovaujantis Prašymų nagrinėjimo taisyklių 47.3 punktu (pažymos 8.4 punktas), į prašymą priimti administracinį sprendimą atsakoma pateikiant atitinkamo priimto dokumento kopiją, išrašą arba nurodoma atsisakymo tai padaryti priežastys. Pagal Prašymų nagrinėjimo taisyklių 50 punktą, atsakyme, kuriame nurodomos atsisakymo priimti administracinį sprendimą priežastys, nurodoma tiksli atsakymo apskundimo tvarka. Pažymėtina, kad skunde Pareiškėjai prašė įpareigoti Bendrovę perskaičiuoti mažmeninio aptarnavimo mokestį. Komisija 2016-07-27 atsakyme Pareiškėjams paaiškino, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti Bendrovės veiksmus neteisėtais, taigi Pareiškėjų prašomo sprendimo nepriėmė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Komisija, atsisakydama priimti sprendimą Bendrovės atžvilgiu, Pareiškėjams neišaiškino tokio atsisakymo apskundimo tvarkos, taigi buvo pažeistos Prašymų nagrinėjimo taisyklių nuostatos. Taigi, tikslinga atkreipti Komisijos pirmininko dėmesį į šias išvadas, prašyti imtis priemonių, kad ateityje tokie pažeidimai nepasikartotų.

11. Apibendrinus pateiktas išvadas, konstatuotina, kad Pareiškėjų Skundas dėl išvadų, pateiktų 10.7.2 punkto 2) pastraipoje, pripažintinas pagrįstu.

12. LVAT 2016-05-05 nutartyje (administracinė byla Nr. A-712-492/2016) yra pasisakęs: „Konstitucijos 5 straipsnyje nustatyta: „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.“ Šia norma, kurios turinys detaliau atskleidžiamas kituose Konstitucijos straipsniuose, įtvirtintas valstybės valdžių padalijimo principas. Tai yra pagrindinis demokratinės teisinės valstybės organizacijos ir veiklos principas. Kaip pažymėta Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d. nutarime, „šis principas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu turi būti jų pusiausvyra. Kiekvienai valdžios institucijai suteikiama jos paskirtį atitinkanti kompetencija, kurios konkretus turinys priklauso nuo tos institucijos vietos tarp kitų valdžios institucijų, jos įgaliojimų santykio su kitų institucijų įgaliojimais. Kiekviena valstybės valdžia užima tam tikrą vietą valstybės valdžios sistemoje ir atlieka tik jai būdingas funkcijas. [...].“  VAĮ 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles. [...]. Asmuo, nesutinkantis su institucijos atsakymu, arba tuo atveju, jeigu per nustatytą prašymo nagrinėjimo terminą atsakymas asmeniui neišsiųstas, turi teisę paduoti skundą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo trečiojo skirsnio „Administracinė procedūra“ nustatyta tvarka, Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo nustatyta tvarka administracinių ginčų komisijai, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka administraciniam teismui [...].“ Taigi, Komisija Pareiškėjų prašymus nagrinėjo pagal jai suteiktus įgaliojimus, teisės aktais nustatytą kompetenciją, teikė atsakymus, aiškino teisės aktų nuostatas, reiškė nuomonę. Pareiškėjai turi teisę skųsti šios institucijos atsakymus teismui, jeigu su jais nesutinka ir mano, kad atsakymai pažeidžia jų teises ir teisėtus interesus. Skundo tyrimo metu negauta duomenų, kad Pareiškėjai šia teise pasinaudojo.

13. Viešojo administravimo subjektų veiksmai turi būti aiškūs, nedviprasmiški. Viešojoje teisėje veikiantys įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai lemia tai, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems yra suteikti konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, plečiamas valdymo institucijų kompetencijos aiškinimas yra negalimas (LVAT 2009-04-09 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-476/2009; 2009-12-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1505/2009).

14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. 4 dalies nuostatomis, valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pažymėtina, kad Komisija Pareiškėjų prašymus nagrinėjo ir teikė atsakymus pagal jai nustatytą kompetenciją, vadovaudamasi VAĮ, Prašymų nagrinėjimo taisyklių nuostatomis. Atkreiptinas dėmesys į LVAT priimtą administracinės bylos nutartį (2016-02-22 Nr. A-1150-520/2016), kur pasisakyta: „atsakovas savo kompetencijos ribose įvykdė pareigą ir pateikė pareiškėjui tinkamą atsakymą, o tai, kad pareiškėjo netenkina skundžiamame atsakyme išdėstytos faktinės aplinkybės ir argumentai, nėra pagrindas pripažinti, jog pats atsakymas yra nemotyvuotas ir neteisėtas bei neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo nuostatų“. Vien tai, kad Komisija (Pareiškėjų prašymu) neįpareigojo Bendrovės perskaičiuoti mažmeninio aptarnavimo mokestį, nelaikytina, jog atsakymai buvo netinkami. Pareiškėjai, jeigu, jų nuomone, atsakymai buvo netinkami, galėjo juos skųsti administraciniam teismui.

15. Atkreiptinas Pareiškėjų dėmesys į tai, kad: 15.1. manydami, kad nurodomuose (pacituotuose) teisės aktuose įtvirtintas teisinis reglamentavimas pažeidžia jūsų teises ir teisėtus interesus, Pareiškėjai turi teisę dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus kreiptis į teismą; 15.2. administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, taip pat bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų administracinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo.

 SEIMO KONTROLIERIAUS SPRENDIMAS

16. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Seimo kontrolierius nusprendžia X ir Y skundą dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pareigūnų veiksmų, teisės aktuose nustatyta tvarka neišaiškinus Pareiškėjams atsakymo apskundimo tvarkos, pripažinti pagrįstu.

SEIMO KONTROLIERIAUS REKOMENDACIJA

17. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 14 punktu, Seimo kontrolierius Komisijos pirmininkei rekomenduoja:  17.1. atkreipti dėmesį į pažymos išvadų 10.7.2 papunkčio 2) pastraipą, imtis priemonių, kad ateityje nagrinėjant asmenų prašymus bei teikiant jiems atsakymus būtų vadovaujamasi teisės aktų nuostatomis, t. y. atsisakant priimti asmenų prašomą sprendimą, būtų aiškiai, vadovaujantis galiojančių teisės aktų nuostatomis, išaiškinama tokio atsisakymo apskundimo tvarka;  17.2. įvertinus tai, kad vartotojų mažmeninio aptarnavimo mokesčio taikymo būdo pasirinkimas turi įtakos vartotojų įmokų dydžiui, apsvarstyti galimybę tobulinti teisinį reglamentavimą  dėl vartotojų informavimo šiuo klausimu.   Apie rekomendacijos nagrinėjimo rezultatus prašytume pranešti Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, t. y. ne vėliau kaip per 30 dienų nuo siūlymo (rekomendacijos) gavimo dienos.

Seimo kontrolierius                             Augustinas Normantas




Informacija apie dokumentą

Dokumento numeris 4D-2017/1-1032
Seimo kontrolierius Augustinas Normantas
Data {date_added_value}

Atsisiųsti

 

Gedimino pr. 56, 01110 Vilnius
+370 706 65105 (tel.)
+370 706 65138 (faks.)
Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
Valstybės biudžetinė įstaiga
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 191759894

 

 

© Seimo kontrolierių įstaiga
Publikuojant svetainės medžiagą būtina nuoroda į šaltinį